Kalbant apie smurto prieš vaikus prevenciją, bene daugiausia diskusijų viešojoje erdvėje kėlė klausimas dėl nepriežiūros kaip smurto traktavimo. Apie tai, ką apibrėžia nepriežiūros terminas, kalbėjomės su Paramos vaikams centro psichologe Jūrate Baltuškiene.
Kas gi yra nepriežiūra? Klausant dabartinių debatų dėl smurto prieš vaikus užkardymo, panašu, kad daugiausia neaiškumų kyla būtent dėl apibrėžimų. Viena vertus, visi, man regis, sutiks, kad nepriežiūra yra tokiu atveju, jei mažametis vaikas tėvų paliekamas vienas šaltame bute, kai jie laiką leidžia neaišku kur. Kita vertus, kai kas baiminasi, kad nepriežiūros apibrėžimas nebūtų per platus ir neapimtų atvejų, kai nepriežiūra yra pavadinamas paprasčiausias vaiko kaprizų nepaisymas. Kaip specialistai apibrėžia nepriežiūrą?
Nepriežiūra vadiname ilgalaikių vaiko fizinių ir psichinių poreikių netenkinimą, dėl kurio kyla grėsmė vaiko visavertiškai raidai ir funkcionavimui. Svarbu akcentuoti, kad tai yra ilgalaikis ir nuolatinis santykis, kurio metu netenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai. Kalbama tikrai ne apie treningų ar madingų rūbų nepirkimą, ne apie mėsos nedavimą, jei tėvai turi tokių įsitikinimų, o apie tokį santykį, kuris nulemia vaiko raidos – tiek fizinės, tiek psichinės – raidos sutrikimus. Nepriežiūra yra nuolatinis vaiko fizinių, psichologinių, socialinių poreikių netenkinimas.
Jei nuleistume apibrėžimus ant žemės, tai kaip dažniausiai nepriežiūra reiškiasi jūsų kasdienėje praktikoje? Su kokiais atvejais dažniausiai tenka susidurti?
Paramos vaikams centre dirbdami su vaikais girdime istorijų apie elgetauti verčiamus vaikus, apie mažus vaikus, kelias paras paliekamus vienus namuose su apytuščiu šaldytuvu, apie badą patyrusius kūdikius ir taip toliau. Kalbant apie nepriežiūrą, yra svarbu prisiminti ypač svarbų rizikos veiksnį – tai vaiko amžių. Pavyzdžiui, kai kalbame apie kūdikį, kuris yra parą ar dvi nemaitintas, paliktas šaltoje patalpoje, tai čia jau traktuotina kaip labai rimta nepriežiūra. Jei keturiolikmetis dieną ar dvi neturėjo ką valgyti, nes tėvai neturi už ką nupirkti maisto, tai yra šiek tiek kitaip, jo galbūt dar nereikia skubiai paimti į saugią aplinką, o greičiau jau suteikti reikiamą pagalbą šeimai.
Skaudūs tokie pavyzdžiai, kai dėl alkoholio ar kitų bėdų suaugusieji pamiršta apie vaikų poreikius ir verčia vaikus tenkitni jų, suaugusiųjų, poreikius. Pavyzdžiui, kai vaikas verčiamas rinti išmaldą, elgetauti, o tėvai už jo surinktus pinigus perka alkoholį, narkotines medžiagas. Tokiu atveju vaikas, užuot lankęs būrelį, susiradęs draugų, yra priverstas eiti į gatvę ir prašyti išmaldos. Aš jau nekalbu apie tokius atvejus, kai vaikas gauna pavalgyti kada papuolė, gali tik pasvajoti apie karštą maistą ar kai jo sveikata yra visiškai nesirūpinama.
O kokios yra nepriežiūros pasekmės?
Kuo mažesnis vaikas, tuo nepriežiūra jam atneša daugiau neigiamų padarinių. Nepriežiūra daro didžiulę įtaką vaiko prieraišumui. Tėvai vis dar neturi bendro suvokimo, kaip dera rūpintis kūdikio poreikiais. Dažnai sakoma, kad gal galima leisti kūdikiui išsiverkti, nes jis po to nurims, kad nešiojamas jis prie to pripras, klausiama, ar maitinti kūdikį kas tris valandas, ar kada jis nori ir t.t. Pagrindinis dalykas yra tai, kad turi būti kuo greičiau patenkinami jo poreikiai. Jei jis verkia, nes yra alkanas, būtina kuo greičiau jį nuraminti ir pamaitinti. Kūdikis bando suprasti, koks yra jį supantis pasaulis. Jei juo yra rūpinamasi, jei jis yra nuraminamas, pamaitinamas, tai pasaulį jis priima kaip gerą, draugišką vietą, kurioje gera būti. Jis auga saugus ir su jį supančiais suaugusiais gali užmegzti šiltą santykį. Kai jis pats bus suaugęs, jis labai greitai galės užmegzti saugius santykius, susirasti partnerį, lengvai pritaps kolektyve.
Jei kūdikiu nesirūpinama, jei jis paliekamas ilgai verkti, jei jis nepamaitinamas, nenuraminamas, tai jis pasaulį suvokia kaip labai priešišką, pavojingą vietą. Jis auga neramus, jam sunku užmegzti santykius, išsilaikyti kolektyve, turėti draugų. Kai jis tampa suaugęs, jam sunkiau pritapti, tapti sėkmingam, o visa tai sukelia kitų problemų.
Man atrodo, kad tėvams, kurie rūpinasi savo vaikais, nedera išsigąsti smurto reglamentavimo. Nėra svarbu materialinė padėtis, kur jie gyvena, kaip jie gyvena. Svarbu yra atsigręžti į vaiką ir paklausti, ar jis iš manęs gavo viską, ką jam galėjau duoti šiuo gyvenimo etapu – ir meilę, ir aiškias ribas, ir maistą, ir būrelį ir t. t.
Kilus diskusijai dėl smurto prieš vaikus teisinio reglamentavimo, buvo girdėti kritikų balsų, kad viskas, ką reikia, jau yra reglamentuota, belieka tik įgyvendinti. Jie akcentavo, kad papildomas reglamentavimas tik sukels daugiau painiavos, suteiks pernelyg daug galimybių valstybei kištis ir pažeidinėti šeimos autonomiją. Tačiau ar dabartiniame reguliavime yra aiškiai apibrėžta nepriežiūra?
Nepriežiūra kol kas nėra aiškiai apibrėžta. Nėra aiškiai apibrėžta, kas tai yra, nėra aiškių kriterijų, kaip ją identifikuoti specialistams. Visuomenėje yra pasklidę labai daug mitų ir, sakyčiau, kad reglamentavimo būtinai reikia norint daugiau aiškumo.
Statistikoje mes galime pamatyti pačią viršūnėlę fizinio smurto prieš vaikus, seksualinio smurto, tuo tarpu nepriežiūra net nėra fiksuojama kaip smurtas. Apibrėžimas suteiktų labai daug aiškumo. Turime aiškiai pasakyti, kad bet kuri iš keturių smurto formų, ar tai būtų fizinis, ar psichologinis, ar seksualinis smurtas, ar nepriežiūra, yra visiškai nepriimtini dalykai. Pirmosios trys smurto rūšys kalba apie aktyvų kenkimą vaiko gerovei, o nepriežiūra veikiau yra pasyvi smurto forma, kuri kelia daug klausimų, todėl reikia ją aiškiai apibrėžti. To reikia ir specialistams, kad jie galėtų identifikuoti problemą ir padėti šeimai.
O apie kokią pagalbą kalbame? Kokios jos šeimos gali tikėtis? Juk dabar dažnai argumentuojama, ypač kritikų gretose, kad pagrindinis problemos sprendimas bus vaikų paėmimas iš šeimos.
Manau, jog atsakingos tarnybos turi tiek daug darbo, kad tikrai netikrins visų šeimų, ar jose vaikai per pietus gavo po obuolį, ar ne. Specialistai tikrai dirba ne tam, kad dėl smulkmenų kabinėtųsi prie šeimų. Vaiko atėmimas dažniausiai nėra pirmas žingsnis, nebent vaikui – jo sveikatai ar net gyvybei – būtent tą akimirką yra iškilusi didžiulė grėsmė. Jei kalbame apie vaiko palikimą, neprižiūrėjimą, nepamaitinimą, tai galima kalbėti apie laikiną paėmimą, kad tą vaiką būtų galima bent pamaitinti. Tačiau tikrai pagalba yra teikiama ne tam, kad šeima būtų griaunama, o tam, kad būtų padėta suprasti problemas, ugdyti tėvystės įgūdžius. Socialinio darbuotojo tikslas yra padėti šeimai atsistoti ant kojų. Jei vaikas ir toliau išnaudojamas, jei smurtas nesiliauja, tik tada būtų galima svarstyti apie jo paėmimą.
Imant pavyzdį iš kitos sferos, dažnai apie korupciją sakoma, kad geriausia jos prevencija yra ne tik griežtas reguliavimas, tačiau bausmės neišvengiamumas. Jei yra reguliavimas, tačiau jis neįgyvendinamas, tai tada atveriami vartai nusikalstamai veikai. Ar to paties nebūtų galima pritaikyti ir kalbant apie smurtą prieš vaikus? Gal reguliavimas jau dabar leidžia padaryti žymiai daugiau, o problema ta, kad jis neįgyvendinamas praktikoje?
Man atrodo, kad reglamentavimas pirmiausiai būtinas tam, kad visiems būtų aišku, apie ką kalbama. Tikrai daug ką reikia tvarkyti vaiko teisių apsaugos sistemoje, ir mums dar reikia daug kur pasitempti. Mums reikia aiškiai apibrėžti keturias smurto prieš vaikus formas, kad turėtume tvirtą starto poziciją. Tada galime ruošti, mokyti, tobulinti darbuotojus, kurie tiesiogiai dirba su šeimomis, kad jie žinotų, kaip elgtis, ko paklausti, kad atpažintų smurtą. Be to, pats reglamentavimas taip pat yra savotiška prevencija.
Visi tėvai žino, kad vaiką reikia maitinti, jog jam dera užtikrinti socializaciją. Tačiau kartais to nedaroma. Tačiau, jei yra atitinkamas įstatymas, tai gal savo pareigas vykdysi, jei ir ne iš meilės vaikui, tai bent iš nenoro būti nubaustam. Gal daliai vaikų gyvenimas bent taip palengvės.
Dar vienas dalykas, kodėl reglamentavimas svarbus, tai įvairi tėvų patirtis, su kuria susiduriame darbe. Jie patys savo vaikystėje, paauglystėje turėjo skirtingų patirčių. Dažnai jie šias patirtis bando pritaikyti savo pačių vaikams. Kitų metodų dažnai jie ir nežino. Jei kūdikis verkia, tai jis paverks ir nurims. Tačiau juk negalima leisti kūdikiui taip stipriai išsigąsti supratus, kad pasaulis yra toks nesirūpinantis ir jo nepriimantis. Reglamentavimas šiuo atveju gali padėti atrinkti tai, kokie yra tinkami vaikų auginimo būdai, o kokie – žalingi.
Reglamentavimas yra viena, tačiau, man regis, labai svarbus dalykas yra tiek specialistų, tiek tėvų švietimas aktualiais klausimais – aiškinant jiems, padedant susitvarkyti su kylančiomis problemomis. Kokia situacija kalbant apie švietimą šiandien yra Lietuvoje?
Tai – labai geras klausimas. Galbūt ir tas pasipriešinimas smurto reglamentavimui kyla iš informacijos ir švietimo stygiaus. Tikrai stinga informacijos apie tai, kas yra smurtas, kaip jį atpažinti. Trūksta ir švietimo apie tai, kaip kitaip, o ne smurtu auklėti vaikus. Mokyklose vaikų nemoko tėvystės įgūdžių, mes apskritai daugiausiai mokomės iš savo aplinkos, savo patirties, o mūsų mokyklose yra tiek daug patyčių ir jos nemažėja. Visi juk žino, kad negalima prasivardžiuoti, engti vienam kito, tačiau tai niekaip nesiliauja. Tai irgi yra klausimas. Žinoti nebeužtenka, reikia ir veikti remiantis žinojimu. Reikia formuoti naują patirtį žmonėms.
Taip, dabar atsiranda įvairių tėvystės mokymų, įgūdžių ugdymo programų tiek naujagimių, tiek paauglių tėvams. Kartais tokiose grupėse dalyvaujantys tėvai sako, kad informacijos yra labai daug ir darosi sunku atsirinkti. Kiti tėvai sako nieko neskaitantys, niekuo nesidomintys, ir jiems visiškai užtenka to, ką pasakojo močiutė. Reglamentavimas šiuo atveju svarbus tampa kaip pagalba atskiriant, kas tinkama, o kas netinkama, kodėl bei kokių pasekmių tai gali užtraukti. Tikrai sunku peržengti savo patirtį ir į viską pažiūrėti naujoje šviesoje.
Švietimo vaidmuo yra labai svarbus. Jau darželiniame amžiuje galima žengti pirmuosius žingsnius ugdant tai, kas gali būti pavadinta tėvystės įgūdžiais – suprasti, kas yra kūdikis, suvokti jo poreikius, suprasti, kad jo negalima ilgam palikti vieno verkiančio.
Dar vienas dalykas, kurio, man regis, baiminasi nepritariantieji griežtesniam smurto prieš vaikus reguliavimui, yra šeimos autonomija auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Baiminamasi, kad valstybė nurodinės, kaip reikia auklėti vaikus, ir taip pažeis teisę auklėti vaikus atsižvelgiant į savo pasaulėžiūrą. Kaip pakomentuotumėte šias baimes?
Ir man, ir mano kolegoms, dirbantiems su vaikais ir šeimomis, yra aiški takoskyra tarp to, kas yra šeimos reikalas, ir to, kur valstybė, atitinkamos institucijos ar visuomenė jau turi įsikišti padedama arba gelbėdama visą šeimą arba atskirus jos narius. Taip, šeimos turi būti individualios, turi turėti savo pasaulėžiūrą, tačiau smurtas, nepriežiūra yra priežastis šeimos autonomiją riboti. Jei šeimoje yra skriaudžiamų, negalinčių apsiginti šeimos narių, tai institucijos privalo įsikišti ir sustabdyti netinkamą elgesį. Jei pati šeima ateina pagalbos, yra motyvuota keistis, tai su tokiomis šeimomis dera dirbti, joms padėti, ugdyti reikiamus įgūdžius. Tačiau yra tokių šeimų, kurios nori būti tik sau ir auklėti vaikus tokiais būdais, kokiais tik užsimano. Tai šiuo atveju turime pasakyti, kad pasaulėžiūros, religijos, maitinimosi įgūdžiai, laisvalaikio praleidimas gali būti įvairūs, tačiau nuo viso to dera atskirti smurtą ir jo sukeliamą žalą. Smurtas žaloja vaiko psichiką, jo fizinę raidą. Tada yra būtina įsikišti. Autonomija negali būti neribota. Apie kokią autonomiją galima kalbėti, jei vaikas kelias dienas yra nevalgęs, jei jis mušamas, vejamas iš namų į šaltį?
Apie tai, kas gali, o kas negali būti traktuojama kaip smurtas prieš vaikus, yra prikurta gausybė mitologijų...
Taip, jas girdime mes visi. Pasakojama, kad, jei vaikas užsimanys būti pankas, užsiauginti skiauterę, o tėvas ar mama jam neleis, tai vaikas bus atimtas. Arba, jei vaikui nebus nupirkti suplyšę džinsai, nes tėvai nori, kad jis vaikščiotų su kostiumu, tai irgi bus traktuojama kaip smurtas. Tai yra absurdas. Šiuo atveju kalbame apie kompromiso paieškas. Smurto reglamentavimas jokiu būdu nesako, kad leiskime vaikams daryti, ką jie nori, kad tėvai turi pildyti kiekvieną įgeidį. Drausminimas nėra smurtas, ir dažnai vaikus dera sudrausminti. Normalu vaiką auklėti aiškinant, kas dera vienoje situacijoje, ir kas nedera. Smurtas jau kalba apie ribų peržengimą.
Dažnai klausiama ir to, ar iš vegetarų tėvų bus atimti vaikai, jei tiems vaikams nėra duodama mėsos. Jei vaikui užtikrinama visavertė mityba, tai jokių problemų. Problemos prasideda, jei nepilnavertė mityba imtų kenkti vaiko raidai.
Negalima kalbėti apie pasaulėžiūros laisvę, jei vaikas guli lovoje su 40 laipsnių temperatūra, o tėvai šalia tekalba maldas, užuot kreipęsi pagalbos į specialistus ir duodami vaistų.
Kalbant apie nepriežiūrą mes ne veltui akcentuojame ilgalaikiškumą ir poveikį vaiko fizinei, psichologinei raidai.
Donatas PUSLYS
Nuotraukoje – Jūratė BALTUŠKIENĖ
